Pasaulis

Lietuva – vienos nuomonės transliavimo lyderė

Eglė JUOZĖNAITĖ

Kodėl dažniausiai svarbiais klausimais pasisako tik vienas ekspertas, o žurnalistai televizijoje nesikeičia dešimtmečiais, kokia iš tiesų yra demokratijos padėtis televizijoje, „TV publika“ klausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Rolando Paulausko.

 – Kiek demokratijos yra televizijoje? Ar visada leidžia pareikšti skirtingas nuomones, jas išsakyti nacionaliniu mastu?

– Nežinau, ar bent koks nors sveiko proto pasakytų, kad televizijoje yra atspindimi nuomonių skirtumai. Ypač to nėra valstybinėje televizijoje, kuri yra išlaikoma iš mūsų visų pinigų. Pinigai – visų, o nuomonė – tik kai kurių. Ir taip jau yra kelerius pastaruosius metus. Aš, kaip vienas iš valstybės kūrėjų, signataras, neatsimenu, kada buvau valstybinėje televizijoje, kada turėjau galimybę pasisakyti. Kad manęs nekviečia – tai mažiausia bėda, bet nekviečiami ir kiti, kurie taip pat galvoja. O tų galvojančiųjų ne taip, kaip reikia televizijai, Lietuvoje yra šimtai tūkstančių, jei ne milijonai.

– Kodėl televizijoje egzistuoja tik viena tiesa?

– Tai yra tam tikras tarptautinis užsakymas. Mes šiandieną esame politikos vykdytojai. yra stambiausia pasaulyje žiniasklaidos rinkos žaidėja, kuri šiam žaidimui skiria labai daug pinigų. Visa tai vienaip ar kitaip atsiliepia ir mūsų žurnalistams, nes mūsų valstybinė valdžia jausdama, ko reikia , atitinkamai reguliuoja žiniasklaidos srautus. Žiniasklaidoje lieka dirbti tik tie žmonės, kurie vykdo šitą politiką, formuluoja tam tikrą diskursą, kuris reikalingas , mūsų valdžiai ir ištikimiems žurnalistinio fronto darbuotojams.

Lietuvoje yra galybė žmonių, kurie gauna pinigus iš įvairiausių Europos Sąjungos struktūrų. Be to, yra vadinamųjų grantų (dotacijų, stipendijų) sistema, kai įvairiausios šalys moka pinigus žmonėms, kad jie transliuotų reikiamą repertuarą. Žurnalistai, norėdami dirbti valstybinėje televizijoje, nors ir turi kitokią nuomonę, jos reikšti negali, nes paprasčiausiai toje televizijoje dirbti negalėtų.

Be to, įsijungia vidinė . Žurnalistas norėdamas išsaugoti darbą žino, ką galima, o ko negalima kalbėti. Dažnai žmogus galbūt ir ne visai taip galvoja, bet žino, kad geriau tą kitokį savo galvojimą palikti nuošalyje.

– Ar visur pasaulyje taip yra?

– Daugmaž visur, tik skiriasi manipuliavimo laipsnis. Europoje yra valstybių, kur nuomonių yra šiek tiek įvairesnių, bet kad visur vienodomis proporcijomis būtų įsileidžiami visi, nėra niekur. Pas mus manipuliavimo laipsnis jau yra beveik pasiekęs maksimumą, nes kita nuomonė iš viso neįsileidžiama. yra vienos nuomonės transliavimo lyderė.

– Kokiais atvejais labiausiai reikėtų pasakyti kitokią nuomonę, bet ji lieka užribyje?

– Jos reikia kiekvieną dieną. Mes gyvename svarbių pasaulinių procesų išvakarėse, o televizijoje sėdi tie patys politologai, apžvalgininkai, visokio plauko veikėjai, kurie jau dešimtmečius kalba nepasitvirtinančius dalykus. Ir nors niekas nepasitvirtino, ką jie aiškino, toliau dėsto. Manau, kiekvieną dieną turėtų vykti diskusijos – ar pabėgėlių, ar rusų veiksmų, ar Ukrainos konflikto, ar finansinės krizės klausimais. Prasidėjusi finansinė krizė dar nesibaigė, o televizijoje sėdi visokiausi finansų analitikai ir vėjus šneka. Jie meluoja. Kiekvieną vakarą meluoja Lietuvos žmonėms.

– Galbūt tiems, kurie valdo, nenaudinga, kad žmonės mąstytų ir suprastų, kas vyksta?

– Tiems, kurie šiandieną sėdi aukščiausiuose postuose, nenaudinga, bet visuomenei labai vertėtų jau įjungti smegenis, jeigu dar jų yra. Turėtų pabusti savisaugos instinktas, nes mes dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kai galime prarasti ir valstybę, ir ramybę savo šalyje.

– Demokratijos nebėra?

– Demokratijos nėra iš principo, ir jos būti negali. Nes yra tada, kai žmogus turi iš ko rinktis ir supranta, ką jis renkasi. Iš ko rinktis, mes turime, bet supratimo, ką žmogus renkasi, yra labai mažai. Ypač pastaruoju metu, kai įvykiai pasaulyje taip greit keičiasi, žiniasklaida pateikia vienašališką nuomonę, dauguma mūsų visuomenės žmonių iš viso nesusigaudo, kas vyksta, todėl supainioti skendi intelektualiniame rūke. visada duoda priešingą rezultatą, negu tikimasi. Dar sykį kartoju: kad funkcionuotų, turi būti iš ko rinktis, o tas, kuris renkasi, turi suprasti, ką jis renkasi ir kodėl. O šito nėra. Ir taip yra ne tik Lietuvoje, o visur pasaulyje.

– Tai jeigu nėra demokratijos, kokioje mes santvarkoje gyvename?

– Demokratijos nėra, o mes dabar gyvename kapitalistinėje santvarkoje. Tie, kurie turi pinigų, valdo žiniasklaidą, per žiniasklaidą valdo valdžią ir vietinę publiką. Televizija manipuliuodama žmonių mintimis, jausmais juos nuveda, kur nori. Net psichologai yra nustatę, kad didžioji dalis žmonių labai lengvai pasiduoda manipuliacijai, o tuo žiniasklaida ir ypač televizija naudojasi. Taip yra ne tik Lietuvoje. Kartoju – demokratijos nėra ir iš principo būti negali.

Parengta pagal priedą „TV publika“

Nuoroda: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/kinas_muzika_tv/rpaulauskas_lietuva__vienos_nuomones_transliavimo_lydere/,coments.1#komentarai

Parašykite komentarą