Featured Video Play Icon
Lietuva

Lietuvos valstybingumo raida. Rolandas Paulauskas ir Gediminas Jakavonis

Lietuvos valstybingumo atgavimo 100-čiui laikraščio „Respublika“ redakcijoje kalbino Nepriklausomybės Akto signatarą Rolandą Paulauską. Pirmiausia, kas taisytina mūsų kalbose, skirtose šiai šventei – tai akcentai. Mat Lietuvos valstybingumas trunka gerokai ilgiau, negu 100 metų. Apie Lietuvos valstybingumą mes pradedame kalbėti jau nuo karaliaus Mindaugo, t.y. nuo XIII amžiaus, laikų. O Žalgirio (Griunvaldo) mūšyje 1410 m. liepos 15 d., jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė suvienytas Vakarų Europos pajėgas, apjungtas Teutonų ordino. Iki Liublino Unijos (1569 m. liepos 1 d.) tai ir buvo Lietuvos klestėjimo viršūnė tiek teritorine, tiek suvereniteto prasme. Tuo laikotarpiu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) valdė teritoriją „nuo jūros iki jūros“, t.y. nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Ir buvo maksimaliai nepriklausoma, suvereni. LDK kūrė lietuvių, prūsų, lenkų, baltarusių, rusų tautos. O Pirmajame Lietuvos Statute, parašytame senąja slavų kalba 1529 metais, sakoma, kad – tai lietuvių, rusų ir žemaičių . Dažnai painiojamos valstybingumo ir suvereniteto sąvokos. Nuo Liublino unijos iki Žečpospolitos III-ojo padalinimo 1795-ais valstybingumą turi, bet suverenitetas jau apribotas. Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita) subyrėjo, nes buvo perdėm demokratiška, sunkiai valdoma valstybė – kiekvienas Seimo narys (bajoras) galėjo „liberum veto“ teise užblokuoti bet kokį sprendimą. O ją supo stiprios autokratinio valdymo monarchinės valstybės, kurios galiausiai Respubliką ir pasidalijo. Paradoksalu, kad praradus valstybingumą, pradėjo aiškėti lietuvių tautos identiteto bruožai. Ir nors iki pat XX a. pradžios lietuviai savo valstybės neturėjo, buvo Rusijos Imperijos sudėtyje, bet jie susiformavo kaip atskira tauta.

2018 01 29

Parašykite komentarą