Lietuva

1000 metų: prašėmės ar priešinomės?

2009 birželio mėn. 22 d.
AUDRIUS BUTKEVIČIUS IR

Tikėtina, kad dauguma sutiks su teiginiu: Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas – neatskiriama kuriamo pasauliui Lietuvos įvaizdžio dalis. Taigi laikas kalbėti ne vien apie istorinį faktą ar jo interpretacijas, bet ir apie paties fakto parinkimo logiką. Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį ir dabartį. Gerai žinoma aksioma.

Todėl istorijos mokslui retai pavyksta išvengti politikos tarnaitės vaidmens. Šiuo kampu pažvelgę į Lietuvos vardo tūkstantmečio šurmulį matome, kad garbūs istorijos profesoriai, „atradę“ Kvedlinburgo analuose tekstą apie šv. Brunono misiją, nustato: žodžiu LITUA čia pirmą kartą rašytinėje istorijoje esame paminėti MES. Ir profesorių netrikdo, kad šis bendrinis pavadinimas nesiderina su jų pačių propaguojamu to meto Lietuvos vaizdu: atskiros gentys, neturinčios rimtesnės socialinės ar politinės jas jungiančios struktūros… Vardan šventinės nuotaikos, šv. Brunono legendos „karalius“ Netimeras įvardijamas mūsų tautiečiu, ir valstybiniame „Lietuvos vartų“ portale skaitome: “1009-aisiais į Lietuvą atvykęs žymus krikščionybės skleidėjas… Brunonas Kverfurtietis, apkrikštijo vienos iš lietuvių genties vadą Netimerą…“ O štai vokiečiai ir lenkai  Brunono mirties vieta laiko prie Gižicko miesto esančio Negocino ežero pakrantes, kur prieš šimtą metų pastatyta bažnyčia tam įvykiui atminti…

Mes, žinoma, susitaikytume su šventinėmis paikystėmis, jeigu tai būtų tik LITUA vardo paminėjimo tūkstantmetis. Šalių kaimynių istorikai savo tūkstantmečius dar ne tokiais paistalais grindė… Deja, „vardo“ paminėjimas tampa pretekstu interpretacijoms ir apibendrinimams, kurie nekaltą šėliojimą paverčia politine problema.

APIE TIKRAI KRIKŠČIONIŠKĄ SAVĘS PLAKIMĄ

Istorijos mokslų daktarai visuomenei perša mintį, esą Lietuva buvo “atrasta“ civilizuoto misionieriaus. Teigia: “Galėtume sakyti – Kolumbas atrado Ameriką, o atrado Lietuvą”. Pirmasis vardo paminėjimas jų suvokiamas kaip „vardo įgijimas‘‘. Tas pats „Lietuvos vartų“ portalas keturiomis kalbomis kala: „Kolumbas atrado Ameriką, šventasis Brunonas – Lietuvą. Lietuva tapo lotyniškosios Vakarų civilizacijos dalimi“.

O kiek nusižeminimo šioje mintyje: „2009-aisiais Lietuva sutiks savo tūkstantmetį, minės savo priešistorės ir istorijos, savo civilizacijos pradžios ribą“. Štai taip: iki krikščionims mus atrandant neturėjome nei istorijos, nei civilizacijos! Šią „tiesą“ savo dekrete pateikia ir LR prezidentas: „Tai kilimas iš ūkų, tai perėjimas iš bevardės egzistencijos į Vakarų civilizaciją, tai Lietuvos pradžia“.

Raktiniai, nuolankios sielos tariami žodžiai šiame tekste – „bevardė egzistencija“ ir “tai Lietuvos pradžia!“

Tik į mazochizmą linkę lietuviški propagandininkai pamiršo pasakyti, kad po kolumbų visada ateina konkistadorai… 

APIE REGINČIUS, BET NEMATANČIUS

Brunono bendražygiui Vipertui, kurį, pasak legendos, apakino žiaurūs pagonys, gal ir sunku buvo suprasti, kur jis pakliuvo – pas prūsus ar lietuvius, bet kas darosi su reginčiais istorikais? Kodėl jie nemato, kad šv. Brunono vėliausiai nuo aštuonioliktojo šimtmečio yra svarbus katalikų bažnyčios propagandos instrumentas, prizmė, per kurią stengiamasi rodyti Lietuvą? Šv. Brunonas laikomas antruoju Vilniaus arkivyskupijos globėju… LDK kancleris Pacas užsako nutapyti 11 freskų Pažaislio vienuolynui, Brunono misijos tema. Jo į Lietuvą atsigabenti kamandulų vienuoliai vykdo šio šventojo populiarinimo darbą visoje valstybės teritorijoje. Matome kryptingą veikimą panaudojant to meto politinį instrumentą – bažnyčią ir religinį meną. Katalikų propagandininkai mums sako: Lietuva ateina į pasaulį ir Europą bei gali būti suprantama pasauliui ir Europai tik per krikštą ir per katalikų bažnyčios misionierišką veiklą… Anksčiau, kaip teigia LR prezidento dekretas, buvo tik miglos ir rūkai!

APIE BALTŲ ATLANTIDĄ

Gerai suprantame „ūkų“ ideologijos apologetų interesus. Tačiau ką daryti tiems, kuriems senoji Lietuva netelpa į žemės lopinėlį tarp Nemuno ir Neries, kuriems Lietuvos vardo kildinimas iš vasarą išdžiūvančio Lietaukos upelio atrodo kaimietiškai naivus. Tiems, kurie Lietuvos pradžią mato išsiliejusią daugelyje rašytinių ir archeologinių šaltinių, ignoruojamų Lietuvos istorikų, o ne įspraustą stebuklinėje pasakoje apie Brunoną? Suprantame: norint atrasti baltų Atlantidą tektų laužyti istorinę paradigmą, prieštarauti korporatyviniams istorikų cecho interesams, paneigti savo pačių mokslinius darbus, susikurtą pasaulio vaizdą. Tai, deja, aiškiai per sunkus uždavinys profesionalams.  

Ir jeigu jau kalbėtume, ką ženklina šv. Brunono misijos data, tai sutiktume, kad tai informacija apie ideologinės-propagandinės kovos pradžią. Ši kova, Jogailai gesinant šventąją ugnį, vertė mūsų protėvius ir, balsuojant europiniuose rinkimuose, verčia mus šiandien rinktis: ar be krikščionybės Lietuva visada buvo niekas, kurį slėpė „ūkai“ ir „bevardė egzistencija“, ar mes, baltai, turėjome savo civilizaciją ir valstybingumą nepriklausomai nuo malonės iš šalies.

Ką pasirinko D.Poška, S.Daukantas, vėliau J.Basanavičius ar aušrininkai, rodo jų darbai. Ir jiems tada, ir mums dabar galvoje netelpa, kaip primityvūs pelkių maumai, taip pamėgti lenkų romantikų, būtų sugebėję priešintis agresijai iš Rytų ir Vakarų, spręsti sudėtingus politinius, karinius, logistikos uždavinius be mažų mažiausiai tolygios savo priešams civilizacijos. Jau „neprofesionalus“ Narbutas ir kiti to meto istorikai savo darbuose sprendė politinį uždavinį: kovojo už ainių teises į baltų etnoso palikimą. Gaila, bet šiandienos politikai sprendžia kitokį uždavinį: įrodyti, kad mes buvome „atrasti“ Brunono su visomis iš to plaukiančiomis atradėjo Kolumbo teisėmis…

Jau sakėme, kad Pažaislio freskos atsirado neatsitiktinai. Grėsė valstybės padalijimai, o agresiją visada bandoma pateisinti ideologija. Vienas dalykas – užpulti valstybę, ir visai kitas – primityvių čiabuvių, kuriuos tik ką „atrado“ brunonai, bevardę žemę. Siekdami savo tikslų, užkariautojai ieškodavo sąjungininkų tarp puolamos šalies politikų ir jų rasdavo. Pastarieji paruošdavo dirvą okupacijai įteigdami saviškiams, kaip jie buvo „atrasti“ ir „pakrikštyti“. LDK kanclerio užsakytos freskos – aštuonioliktojo šimtmečio politinių kovų, o ne religingumo atbalsis. Tokia ir yra tikroji Kolumbo-Brunono mito, peršamo mums per šimtmečius, prasmė.

APIE  ISTORINIO PYRAGO DALYBAS  

Devynioliktajame šimtmetyje didžiosios valstybės rašė pasaulio istoriją, kurioje mums, lietuviams, vietos nebeliko. Neturėdami savo valstybės negalėjome dalyvauti istorinio pyrago dalybose. Simonas Daukantas ar aušrininkai, matydami, kaip Lietuva praranda teises paveldėti protėvių palikimą, aukojo savo gyvenimus, kad ainiai galėtų kelti bylą dėl baltų paveldo. Ir jų pastangų vaisius – mūsų šiandieninis valstybingumas. O kas liks iš jo rytoj?

Kuriamai unitarinei Europos Sąjungos (ES) valstybei reikalinga ne tik  ideologija, bet ir šiai ideologijai parankus istorinių įvykių vertinimas. Todėl ES rengia bendrą istorijos vadovėlį… Kokias pozicijas turėdami ateiname į šias naujausių laikų istorinio pyrago dalybas? Kokių valstybių „grantais“ pašerti mokslo vyrai gins Lietuvos istorines pozicijas, kokių valstybių medaliai puikuosis ant jų krūtinių?

Akivaizdu, kad istorijos vadovėliai – taip pat politiniai dokumentai. Tai ideologinė bazė, kuri ženklins galimybių ribas ES. Valstybės įvaizdis, jo istorinis aspektas turės įtakos valstybės galimybėms. Tai visi suprantame. Dėl to ir ietys laužomos.

APIE BRUNONO BONIFACIJAUS VEIKLĄ POLITIKO AKIMIS

Viduramžių krikščionybės ribos beveik sutampa su dabartinės ES teritorija. Ir pats ES plėtimasis lygintinas su Šv. Romos imperijos plėtimosi eiga. Politinių propagandinių technologijų naudojimas nėra XX amžiaus atradimas. Ir 1009 m. politikai naudojo ideologiją savo valstybiniams interesams. To meto literatūra apie pagonių nukankintus krikščionių misionierius turi tą patį tikslą ir nė kiek ne daugiau tiesos, kaip ir JAV propaganda dėl atominio ginklo Irake. Ir tada, ir dabar šios pasakos buvo skirtos tinkamai tarptautinei opinijai ir karinei koalicijai organizuoti. Kas yra toks ano meto ES komisaras Solana – šv. Brunonas: tai saksų didikas, artimas Šv. Romos imperijos politiniam elitui, 1002 m. gavęs popiežiaus įsaką vykdyti misijas pagonių kraštuose, 1004 m. įšventintas pagonių misijų arkivyskupu, Lenkijos karaliaus draugas, vykdęs misiją Lenkijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Rusijoje. Visas šias šalis buvo siekiama bent jau nominaliai susieti su Šv. Romos imperija. Baltų kraštai turėjo tapti šios vienos religijos saistomos imperijos dalimi. Tokia yra tikroji Brunono Bonifacijaus misijos esmė. Tais laikais, o ir šiandien, religija buvo neatskiriama nuo politikos. Mūsų požiūriu, Brunono misija liudija tik Šv. Romos imperijos suinteresuotumą mūsų protėvių žemėmis ir nieko daugiau. Brunonas žuvo gindamas savo valstybės interesus, kurie buvo priešingi mūsų protėvių interesams. Pagerbkime jį kaip drąsų priešą, o ne suteikime Lietuvos atradėjo titulą. Ideologinė intervencija į svetimą teritoriją visada sulaukia ir kolaboravimo, ir pasipriešinimo. Šiuo požiūriu simboliška per istorijos eigą atsikartojanti „lietuviškų“ brolių istorija, aprašyta legendoje apie ugnyje nedegantį šv. Brunoną… Eurofilas Netimeras ir euroskeptikas Zebedenas… Svetimųjų tarnas ir laisvę mylintis žmogus. Taip buvo prieš tūkstantį metų, taip yra ir šiandien.

ŽALGIRIO POZICIJA

Mes sakome – atsitiktinis metraščio fragmentas paverstas istorinio lūžio momentu, jam suteiktos nepelnytos prasmės.

Iš visuomenės, iš mūsų atimamas svarbiausias suvokimas: mūsų protėviai turėjo ideologiją, vertybes, tikėjimo sistemą, kurias gynė ištisus du šimtus penkiasdešimt metų. Senosios Europos dievai, senosios nekrikščioniškos Europos civilizacija kovojo už teisę išlikti mūsų protėvių rankomis! Civilizacijų riba ir fronto linija ėjo Nemunu!

Vokiška legenda apie „lietuvį“ Netimerą, priėmusį svetimą ideologiją, ir jo brolį, sukilusį prieš ideologinę priešo intervenciją, ženklina šią takoskyrą, per tūkstantį metų pasiekusią mus. Du broliai: vieno palikuoniai prašėsi į sąjungas ir sėkmingai darbavosi bet kurio šeimininko sukurtose Lietuvos administracijose, kito vaikaičiai gynė mūsų valstybingumo reikalus „abiejų tautų respublikos“ seimuose, kovojo sukilimuose, nepriklausomybės karuose ar partizaniniame pasipriešinime. Netimeras ir Zebedenas ženklina žmogiškosios dvasios būsenas. Amžinai ieškantis sau šeimininko Netimeras, randantis juos tai Tarybų, tai Europos Sąjungoje, ir mūsiškis Zebedenas, sakantis: “Nei į Rytus, nei į Vakarus, o čia, dabar ir visada!“ Šį šūkį mes siūlėme Lietuvos žmonėms Sąjūdžio laikais. Jo atbalsiai ženklina Lietuvos Konstituciją, kurioje po ilgų politinių kovų įrašėme žodžius: „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“, neleisdami apriboti savęs oponentų siūlomu XIII amžiumi, įdėjome žodžius „lietuvių tauta“, liudijančius valstybinės tautos buvimą, įrašėme draudimą parduoti savo žemę svetimšaliams. Beveik dešimtmetį po mūsų atėję politikieriai krapštė pastarąjį draudimą iš Konstitucijos. Lietuva mums niekada netilpo ir netilps į nunešiotą vyresniojo brolio iš Rytų „kaptaną“ ar „second hand“ pono surdutą iš Vakarų. Ir mes jaučiame pareigą kalbėti šia tema su bevardės Lietuvos, miglų ir rūkų specialistais.

Norėdami save pristatyti kitiems susitarkime, kaip save suvokiame patys. Ar tik bevardės egzistencijos pelkių maumais ir baudžiauninkais Mykoliukais? O gal išdrįstume laužyti mums primestą istorinę paradigmą? Kas vyko šį tūkstantį metų: mes tūkstantį metų prašėmės į Europą ar tūkstantį metų priešinomės? Meluodami sau ir vergiškai laižydami mus talžiusią ranką niekada nebūsime gerbiami, nebūsime lygūs tarp lygių jokiose derybose! Sulauksime tik šypsenos į akis ir pašaipos už nugaros. Taigi kas vyko pastaruosius tūkstantį metų?  

Mums senosios Kernavės kalvio kalta svastika, saulutė ar kalavijo ašmenys kalba daugiau apie protėvių egzistenciją nei bet kuriuose į pasakas panašiuose analuose rasti paminėjimai, nei bet kurie priešo rašyti metraščiai. O jums?

respublika.lt

Parašykite komentarą